Auksinis buvo metas kai žemę dirbome kartu
Glostėm varpas su meile dainavome vienu balsu
Kolūkyje mes buvom vieninga šeima
Bet atėjo profesorius su savo siela godžia
Žodžiai jo saldūs bet širdis jo ledinė
Žadėjo gerovę bet atnešė tik skausmą begalinį
Visų mūsų turtą ištaškė už dyką
Palikom ubagais ir uostom špygą!
Atiduok šiferį prakeiktas ožy
Atiduok šiferį ar sąžinės neturi
Atiduok šiferį pasipūtęs gaidy
Kolūkiečiai nemirtingi kolūkiai gyvi
Sugriovė mūs kolūkius šiferį išparcialiavo
Prapuolė mūsų džiaugsmas svajonės išgaravo
Kolūkyje kasdien skamba aimanos graudžios
Per akiniuotą niekšą liko mums tik kančios
Darbo nebėra turto tik liekanos menkos
Visas mūsų triūsas dulkėmis pavirto
Pinigų tiktai juodos duonos riekei užtenka
Kai kas iš nevilties jau supasi kilpoj
Atiduok šiferį prakeiktas ožy
Atiduok šiferį ar sąžinės neturi
Atiduok šiferį pasipūtęs gaidy
Kolūkiečiai nemirtingi kolūkiai gyvi
Bet mes atsigausim mes nepalūžę
Kolūkiečių dvasia amžinai gyvens musyse
Su nauja jėga kilsim ir audra atūšim
Ir vėl skambės mūsų dainos visų ausyse
Atiduok šiferį prakeiktas ožy
Atiduok šiferį ar sąžinės neturi
Atiduok šiferį pasipūtęs gaidy
Kolūkiečiai nemirtingi kolūkiai gyvi