Saulė laukuos, tamsa vis namuos
Mėnulis vis saugo, nenoriu pralošt
Padėk man suvokt, koks šitas pasaulis
Ar aš ko nors vertas, jaučiuos lyg ištremtas
Kol rožės žydi ne kiekvienoj pievoj
Jaučiuos kaip tas paukštis, negalintis skristi
Vis noriu sugrįžti, į savo žemę
Bet vėjas neleidžia, man jaustis patogiai
Kur mano namai, kur mano tvirtovė
Aš jau neberasiu, už tolimo skliauto
Jau vejas vienatvė, aš stengiuos pabėgti
Bet šitie keliai, man liepia tylėti
Tamsa jau užvaldė, manęs nebeliko
Tarp miesto stogų, sedėjau kai lijo
Laukia ten siela, prašydama tikslo
Metai vis bėga, nelaukdami ryto
Susimąstyk ar mes tikri tenai
Kur saulė leidžias, bet nesinori paleist
Aš toks tikras, kad mes dar vis žemėje
Šaltas rytas, diena, toks pat ir vakaras
Aš jaučiu, kad ji kažką nutyli
Po tuo nerimu ir oda, giliai kažkas slypi
Jaučiu, jog visai tai netikra
Bet nenoriu tuom tikėt, nes jau kyla įtampa
Ir man sunku stovėti šalty
Neleisk nukrist tiesiog iš karto
Šią sekundę reik pasirinkti lemtį
Nes visgi aš jau
Su kančia kalbuos, pamirškime tuos
Kurie paliko, aukštai ne kalnuos
Ši žemė kovos, su mūsų pagalba
Nebūkime priešais, nes ji mūsų laukia
Paukščiai padės, išvyst tavo veidą
Kai mano žodžiai praneš tau mano vertę
Prižadu tau, kad tai ne vaidyba
Nežaisiu jausmais, nes tu- kas man tikra